- Adai, kur gyvena Tavo brolis?
Ten, rodydamas pirštu pro stogo langą, į dangų, atsako jaunesnysis brolis Adas :)
Prieš beveik 5 metus, 2015 metų lapkričio 24 dieną, per begalinį emocinį ir fizinį skausmą pasitikom ir atsisveikinom su savo pirmagimiu Nojumi. Tuo dalintis vis dar skauda - bet džiaugsmu dalintis yra visada gera , o liūdesį ir skausmą, dažniausiai pasiliekame tik sau, dėl to jaučiamės vieniši, vieni, nesuprasti, bet juk nutinka ir taip…
Šiandien (spalio 15d.) Pasaulyje yra minima “Kūdikio netekties atminimo diena”. Tą dieną Pasaulyje šeimos uždega žvakutę savo negimusiems, gimusiems bet neišgyvenusiems mažyliams.
Lapkričio 23 dieną, ėjo 24 nėštumo savaitė, savijauta buvo gera, bet įtarimą pradėjo kelti tai, kad pusdienį nejaučiau mažylio judesių. Todėl kartu su vyru nusprendėme, kad reikia nuvykti į dienos stacionarą, ir pasitikrinti. Atvykus ir sulaukus savo eilės, buvau nukreipta mažylio širdies tonusų klausymui. Viduje visa tirtėjau iš baimės, nežinios ir labai laukiau gydytojos patvirtinimo, kad viskas gerai. Gydytoja keletą minučių viltingai ieškodama plakančios širdutės, jos nerado, bet paguodžiančiai pasakė, gal nėra taip, kaip įsivaizduojame, ir būtina daryti echoskopiją, iškart buvau nukreipta pas kitą gydytoją. Kur vėl sulaukusi savo eilės ir echoskopo patikros, išgirdau tragiškiausią savo gyvenimo žinią - Jūsų kūdikis negyvas.. Tą akimirką "miriau" ir aš...
Nepamenu, kas po to tiksliai vyko, nes isterija ir šidries skausmas buvo toks, kurio neįmanoma nusakyti... Visa laimė, kad šalia buvo vyras, kuris norom nenorom turėjo atlaikyti tiek pačią skaudžiausią žinią, bet ir pasirūpinti manimi. Tada buvome nukreipti į Kauno klinikas.
Atsisėdus į automobilį - pasaulis maišėsi, atrodė lyg esu kažkur kitur nei dabartyje…
Atvykus į Kauno klinikas - vėl buvo atlikti visi tyrimai ir galiausiai patvirtina, kad mūsų Nojukas negyvas, ir man reiks jį gimdyti naturaliais gimdymo takais.
Tas drąskantis skausmas, ne nefizinis - širdies, aptemdė protą ir buvau griežtai nusprendusi, kuomet pagimdysiu Nojuką, nenorėsiu jo matyti, bijojau, o gal tokiu būdu bandžiau save apsaugoti nuo dar didesnio skausmo... Ilgi procesai bandant atverti kaklelį, nuo emocinio skausmo sunkiai pakelimas tapo ir fizinis - dirbtinai sukeltų sąrėmių skausmas, kuris drąskė visą kūną… Tuo pat metu lyg laukiau, kad greičiau viskas baigtųsi, bet kartu ir NE, nes žinojau kad Jo, mano vaiko nebebus…
Prasidėjus veiklai ir atvykus į gimdymo palatą šioje situacijoje ką gavome geriausio - tai pačią nuostabiausią gydytoją ugniniais plaukais, kuri sudėliojo mano mintis į vietas, kuri paaiškino, kodėl privalu pamatyti savo vaiką. Kodėl?
Nes visą gyvenimą jis bus mano pirmagimis, kurį atsiminsiu, ir kuris mane lydės visur ir visda, ir bausiu save už tai, kad nežinau, kaip vis tik atrodė mano mažylis, kodėl nepasisveikinau ir neatsisveikinau su juo. Ta kaltė lydėtų mane visą likusį gyvenimą.. AČIŪ už tai.
P.S. Adas (jaunesnysis) absoliuti brolio Nojaus kopija :)
Kas vis tik nutiko Nojukui? Jis buvo aktyvus ir stiprus pilvelio gyventojas, ir gimus Jam, buvo atliekami tyrimai, norint nustatyti, kas vis tik nutiko, kad kūdikis mirė.. Atsakymas: laisvai judėdamas pilvelyje, Nojus kogero dažniausiai sukdavosi į vieną pusę, ko pasekoje, virkštelę ties savo bambute susuko taip stipriai, kad pro ją nebegalėjo gauti nei deguonies, nei kitų gyvybiškai svarbių medžiagų.
Po viso to sekė Nojuko laidotuvės (22savaičių pilvelio gyventojai, jau yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, ir nutikus tokiems atvejams, jie turi gauti vardą, ir būti laidomami), ilgos tamsios mintys, savigrauža, begalinis sielvartas, ašarų jūros, ir daugybė kitų emocijų...
Visi aplinkiniai, artimieji bijojo liesti šią temą, kažko paklausti, nežinojo kaip paguosti, neužgauti, neįjautrinti... O aš laukiau... Laukiau kada kas paklaus, pasidomės… Ir tada pradėjau daug kalbėti pati, nuolat pasakoti, pasakodama verkiau, bet su kiekvienu išsipasakojimu, mikrono dalele pasidarydavo kiek lengviau. Visas šis “procesas” truko ilgai, kol kažkada įvyko susitaikymas , kada jis įvyko nežinau, bet kalbėti tapo kiek lengviau...
Supratau kad vis tik , kad ir kaip gailėtume kitų žmonių, dėl jų vienų ar kitų nelaimių, niekada nesuprasime to žmogaus tikrojo skausmo, bet gal to ir nereikia, reikia būti šalia, išklausyti, kalbėti ir palengva leisti gyti...
Visada žinojau, kad turiu nuostabų vyrą, gerą sielos draugą, mylimą ir nuostabų tėtį mūsų esamiems ir būsimiems vaikams. Abejoju ar be vyro būčiau galėjusi ištverti šį skausmą... Jis yra mano paguoda ir prieglobstis. Jis lyg mano ramybės uostas į kurį sugrįžta laimės arba skausmo prisipildę laivai...
Kodėl man? Nežinau tai likimas, lemtis, paskyrimas iš aukščiau - atsakymo į šį klausimą niekada neieškojau, ir rasti nenoriu.. Kiekviena patirtis, skaudi iki begalybės ar džiugi iki dangaus - palieka po savęs pamokas, pokyčius, kuriuos priimu ne kaip "kodėl būtent man" - o kaip patirtis. Juk tai GYVENIMAS...
Savo išgyventą skausmą lyginu su jūra, kuri buvo ramiame laukime, ir staiga užklupta begalinių vėjų audros, keliančios didžiules bangas, lūžtančias ir vėl įnirtingai kylančias su visais purslais į viršų, kurios tik po ilgo laiko tarpo, pasirodžius saulei, nurimus vėjui tapo ramesnės…
Skaisčios saulės Jūsų mažiesiems
Gabrielė
